Don't Feel Like Dancin'

Chapter 6.

- Tai nori pasakyti, jog tai tik vienos nakties nuotykis ? - atsirėmęs į duris paklausė Zaynas. Stovėjau kaip lama vidurį kavinės ir kvailai gūžtelėjau pečiais.
- Galiu išeiti.. - pradėjau sėlinti link durų, bet jis mane sustabdė.
- Juk gali čia dirbti, galime būti draugais. - atsisukau ir nusišypsojau. Kitas vaikinas mane senai būtų užtrankęs pirmu pasitaikusiu daiktu, o jis nori likti draugais. Stipriai jį apkabinau.

Iki vakaro baigiau dažyti įvairius vaizdus ant staliukų ir išėjau. Susitariau susitikti su Louisu. Po 5 minučių kelio artėjau link vietos iš kurios sklido muzika ir buvo pilna žmonių. Staiga kažkas mane iš už nugaros apkabino ir kaip Edvardas Kalenas pradėjo kąsti į kaklą. Apsisukau ir mačiau morkinį berniuką.
- Iš kur čia tiek žmonių ? - eidama link scenos paklausiau Louiso.
- Šiandien dainų vakaras. Pamaniau bus linksma. - šyptelėjo. Netrukus stovėjome visai šalia scenos. Per 10 minučių visa aikštė buvo sausakimša.
- Sveikas New York'e. - staiga ant scenos užlipo Demi ir publika pašėlo. - Šiandien turime ypatingą vakarą. Šiandien ieškosime talentų publikoje. Kas turi talentą ??
Visi pradėjo rėkauti ir kelti rankas. Atsisukau į Louisą ir jo žvilgsnis maždaug sakė kotunekelirankoskvaiša. Šiaip ne taip Demi nutildė publiką ir įvyko blogiausia kas galėjo. Louisas pradėjo rodyti į mane ir rėkti jog galiu dainuoti. Jau ruošiausi mauti iš ten, bet Demi balsas liepė sustoti.
  Atsistojau ant scenos ir į mane žiūrėjo gal 300 akių.
- Kuo būsi vardu ? - šiltai paklausė Demi.
- Madeleina.
- Taigi Madeleina, padainuosi mums ?
- Gal geriau eisiu nusipirkti cheesburgeri ir dietinės kolos. - publika prapliuko juoku, o Louisas facepalm'ino.
- Esu tikra jog turi nuostabų balsą ?
- Jo, tik skambu kaip Lana Del Rey gyvai.. - ir vėl visi juokėsi, net ir Demi.
- Turime pokštininkę. Na, pasirink dainą.
Pažiūrėjau į Louisą ir atsiminiau kaip per Naujuosius metus dainavome. Sužnibždėjau jai dainos pavadinimą ir paėmiau mikrofoną. Dabar arba niekada. Pradėsiu nuo pradžių. Užgrojo pirmieji akordai ir žmonės pradėjo šokti, o Louisas kaip mažas vaikas išsišiepė ir parodė man širdutę kuri dar labiau padrąsino. Giliai įkvėpiau ir uždainavau.
Wake up in the morning with a head like 'what you done?'
This used to be the life, but I don't need another one


Nepajutau kaip pradėjau taškytis scenoje ir žaidžiau su balsu. Publika šėlo, aš šėlau, Demi šone šėlo, Louisas šėlo. Mylėjau šią akimirką ir nenorėjau jog ji baigtusi. Baigus dainuoti visa aikštė švilpavo, rėkavo ir belenkaip plojo. Jaučiausi lyg žvaigždė. 
Ant scenos užlipo Lou ir viskas įvyko taip greitai. Jo lūpos rado savo vietą antg manųjų. Girdėjau kaip publika dar labiau pradėjo ploti, o aš jaučiausi lyg 9 danguje.
- Tai buvo Madeleina, nauja žvaigždė !!! - surėkė Demi.
Dabar aš jau ta pati Madeleina ir tegul visi įsikabina, nes įrodysiu, jog galiu daugiau.

You Make Me Crazier...

Chapter 5.




    Giliai kvėpavau. Su kiekvienu įkvėpimu jis buvo vis arčiau ir staiga jis žengė pirmąjį žingsnį. Jo lūpos lyg cukraus pudra žaidė ant manųjų. Tą akimirką pamiršau viską šioje žemėje. Buvau tik aš ir Louisas. Louisas ir aš. Mes kartu. Vėl.  
- Jau buvau pamiršęs jų skonį. - atsitraukęs jis sušnibždėjo. 
- Kodėl taip padarei ?
- Nes senai norėjau. Niekada nenustojau tavęs mylėti. Kiekvienoje merginoje ieškojau bent dalelę tavęs, bet tokia kaip tu, tik viena. 
- Lou... - jo akyse matėsi skausmas. - Aš tavęs neverta. Tu linksmas, gražus, draugiška, mielas, protingas... O aš... Bet kada vėl galiu iškrėsti kažką panašaus. 
- Tai kodėl čia atėjai ????
- Nes norėjau vėl pajusti tavo kvapą, pamatyti tavo akis. Tiesiog būti su tavimi.
- Aš noriu pradėti iš naujo. - ji suėmė mano rankas. - Pamirškime praeitį, gyvenkime dabartimi ir kurkime ateitį. Mes galime. Tu gali.
- Lou.... - užsikirtau ir apsiverkiau. Jis mane stipriai suspaudė glėbyje. Neįsivaizduoju ką daryti. Širdis tyliai verkia ir liepia būti su juo, bet mano smegenys rėkia jį palikti ramybėje ir nebegrįžti. Dabar jau ir kiekviena mano kūno ląstelė liepė čia likti, bet staiga mintyse pamačiau Zayno veidą. Šūdas. Nieko jam nejaučiu. Ir ta naktis.. Tai buvo didelė klaida ir nesusipratimas. 


  Beveik visą naktį prakalbėjome jo kambaryje. Vėliau pasileidome muzikos ir šokome iki visiško kojų užlūžimo. Kritome ant sofos prieš židinį ir užmigome lyg du maži šuniukai.

  Visiškai auštant pabudai. Louisas dar vis ramiai miegojo šalia. Kuo tyliau palikau jį ten gulėti ir išėjau į verandą. Nuo jos atsivėrė nuostabus vaizdas. Kažkur tolumoje pradėjo lysti maži saulės spindulėliai, aplink verandos sienas augančios vynuogės skleidė nuostabų aromatą ir nuo turėklų krintanti rasa dvelkė taika. Nepajutau kaip pradėjau dainuoti... Hands over my head thinkin' what else could go wrong.... I missed the first train stood out in the rain all day...

- Dar vis skambi kaip angelas. - prie pat mano ausies sušnibždėjo pažįstamas balsas ir krūptelėjau.

- Puse dainos neatsimenu. 

- Padėti ?

- Ne, nereikia... - atsisukau į jį. - ateis laikas ir ji pati sugrįš į mano mintis.

Ir tada jis vėl mane pabučiavo. Rasa krito ant mūsų nuo vynuogių lapų ir neryškūs saulės spinduliai pasiekė mūsų veidus. 

Part Of Me

Chapter 4.

   

   Zaynas leido man būti užsidariusiai. Puse dienos prasėdėjau tualete ir verkiau. Pamačiusi Louiso akis, atsiminiau visą mūsų abejų praleistą laiką. Po tiek metų jis tapo dar vyriškesniu ir gražesniu. Bet viduje jis turbūt liko toks pats neatsakingas vaikėzas. Pajutus jog išverkiau visą upelį atsistojau nuo grindinio. Pamačiusi save veidrodyje norėjau jį sudaužyti. Tikrai nesu bjaurusis ančiukas, bet taip elgadamsi juo pavirsiu. Nusiploviau veidą ir nusiraminau. Laukas išlysti į pasaulį, negaliu visada sėdėti užsidarius.

   Kavinė buvo visai tuščia, o saulė pamažu slėpė geltonas kasas už namų stogų. Kuo tyliau išsmukau į lauką. Šiandien per daug. Nenoriu nieko matyti. Įsisupusi į megztuką ir gerdama kavą ramiai vaikščiojau gatvėmis. Staiga pradėjau galvoti apie vietą kur gyvena Lou. Manhatanas.. Pėščiom nueiti neįmanomą, o taksi pinigų pakankamai neturiu. Ir kaip tik tą akimirką prie stotelės sustojo tramvajus. Yes. Šokau į jį ir pasileidau į valandos kelionę. Žinau, jog turbūt gailėsiuosi ir jei nepavyks jo rasti, mirtinai sušalsiu gatvėse.

   Prabangios gatvės, prabangios mašinos, ledinės merginos, karšti vaikinai.. Sveikas žemutini Niujorke. Kiek abejodama ar Lou gyvena ten pat nuėjau į žinomu keliu link adresato. Jis visada buvo turtingų tėvelių turtingas sūnelis. Bet jis nebuvo kaip visi vaikinai. Ji nekentė tokių kaip jis, tad mokėsi Brukline ir draugavo su tokiais kaip aš. Staiga priėjau jo prabangų namą. Sustojau prie aukštų vartų ir spustelėjau skambučio mygtuką. Jo žinomos tarnaitės Kamilos balsas atsiliepė. 

- Pono Tomlinson namai. Kuo galiu padėti ?

- Kamila, čia aš - Madeleina. - stojo ilga tyla ir vartai atsidarė. Whoah, to tikėjausi mažiausiai. Einant man link durų, Kamila mane pasitiko ir stipriai apkabino. 

- Nežinau ką tu čia veiki tokiu metu, bet svarbiausia jog tu čia. Louisas namuose. - iki ašarų šypsodamasi ji tarė.

Nusekiau paskui ją į namus. Jie nebuvo pasikeitę, o ant lubų dar vis kabojo mano ir jo nuotraukos.

- Kami ? - tyliai paklausiau. - Louisas turi merginą ?

- Ne, tu jam buvau paskutinė..

- Kas atsitiko po....? Kai aš.... Ir....Na žinai.

- Juodi laikai. Jis ne vieną kartą bandė tau padėti, bet tu tiesiog buvai... Kaip ne tu. Lyg juodas demonas tavyje sėdėjo ir atsisakinėjo nieko. 

- Ką ?

- Neatsimeni ? Paskutinio čia apsilankymo..?

- Pasakok. - atsisėdau ant šalia esančio pufiko. Širdis pradėjo trankytis kaip plaktukas.

- Maždaug prieš metus atėjai čia. Buvau visai ne savame prote. Net nežinau kaip būdama neblaivi radai šiuos namus. Taigi, įsiveržei čia ir pradėjai rėkti ant Louiso. Kaltinai jį dėl visko. Sakei, jog jis viską tau sugriovė ir dėl jo kaltės tokia buvau. Jis bandė tu padėti, bet tu išsitraukei ginklą ir grasinai nušauti. Tavo laimei jis nekvietė policijos. Išėjus palikai ginklą ant laiptų. 

Pravirkau. Neatsimenu jog būčiau turėjusi ginklą, o tuo labiau ėjusi čia. 

- Tai jį sugniuždė, - tęsė Kamila. - Porą savaičių jis nėjo iš namų ir sėdėjo užsidaręs kambaryje.

To man pakako, nenorėjau daugiau to girdėti. Tokia nebeesu. Dabar aš ta pati Madeleina. Be žodžių stipriai apkabinau Kamila. Ji viena iš nedaugelio su kuria kartais bendraudavau, ji viena iš tų kuri manęs nepaliko. 

- Hm hm. - nuo laiptų pasigirdo balsas. Atsiplėšusi nuo Kamilos pamačiau ant laiptų stovinti Louisą. Ramus veidas šiandien žadėjo daug. 

- Labas. - stengiausi kuo labiau atsipalaiduoti.

- Sveika. - jis nulipo nuo laiptų ir priėjo prie manęs. - Nori pasikalbėti ?

- Dėl to ir atėjau. - ji tik linktelėjo ir mes kartu nuėjome į viršuje esančią sauną. Anksčiau ten praleisdavome daug laiko. Tai buvo mūsų pokalbių vieta. Atsisėdau į tą pačią vietą prie rankšluosčiu, o jis priešais.

- Kokias vėjais ? - jis šyptelėjo ir tai suteikė man drąsos.

- Pietvakarių. - visada taip atsakydavau.

- Kaip ten gyvenimas ?

- Greitesnis už saulę ?

- O kaip tu ?

- Gyvenu iš naujo.

Jis žiūrėjo tiesiai į mane. 

- Lou?

- Madi?

Vienu metu pasakėme vienas kito vardą.

- Merginos pirmos.

- Tiesiog... Atleisk. Buvau kvaila ir jauna. Baigus mokyklą maniau, jog laikau rankose visą pasaulį ir sau galiu leisti ką noriu. Bet atsitiko baisiausia... - nutilau ir sulaikiau ašaras.

- ... Jei manai jog praradai draugus, tai tu smarkiai klysti. Aš, Haris, Sandia, Liamas, Hadia, Lila, Niallas, tavo ir mano giminės kiekvieną dieną už tave meldėmės ir tu buvau svarbiausia mūsų gyvenime. Žinojome, jog tik tu pati gali išlysti iš savo iškastos duobės ir mūsų maldos buvo išgirstos. - jis pats buvo netoli ašarų ir tai mane vertė jaustis iš dalies nuostabiai. Aš jiems visada rūpėjau ir buvau jų mintyse. 

   Po kelių akimirkų, Louisas kvėpavome tiesiai prie manęs. Mūsų nosys lietėsi ir aš jaučiau jo kvepalus. Tą akimirką man niekas neberūpėjo. Norėjau jo. Nesvarbu... Už tai kentėsiu ar ne. Dabar jis turi būti tik mano.

See You Again

Chapter 3.

   Vaikščiojau gatvėmis iš ieškojau paprasčiausios vietos įsidarbinti. Vieniems pasirodžiau per silpna, kitiems neištverminga.  Jei jie bent žinotu ką patyriau, pasakytu, jog esu stipriausia mergina visoje žemėje.  Užklydau į nušiuriusią gatvę ir mano akis patraukė šokolado namai pavadinimu ‚Doux Comme Montmartre‘. Prancūsiška, bet gundo. Įėjus vidun įvairiausio šokolado kvapai mane apsupo iš visų pusių. Kavinė buvo tuščia, bet jauki. Didelis, vintage stiliaus sofos prie rudų staliukų su lempomis atrodė įspudingai. Rudos sienos iškabintos įvairiausių Paryžiaus vaizdų paveikslais. Didelis, ornamentais išraižytas bordinis kilimas vidurį kavinės atrodė pasakiškai. Pasijutau lyg būčiau Kiauliasodyje. Trūko tik burtininkų ir keistų saldainių aplinkui. 

Priėjau prie prekystalio ir gan nedrąsiai paspaudžiau skambutį.  Staiga iš virtuvės atėjo vaikinas. Šokoladinė oda, gilios lyg medis akys... Juokaujat.

-          - Madeleina ? – vaikinas kiek nustebęs paklausė. – Būčiau pradėjęs paieškas pirmas, bet kadangi pati pas mane atėjai, tai.. Sveika atvykus.

-          - Okay... – nutęsiau ilgai. – Aš čia su bėda. Man labai reikia darbo. Belenkokio. Galiu gaminti šokoladą, vaikščioti gatvėse su skrajutėmis, tapyti paveikslus, dainuoti. – Ištarus žodį dainuoti smarkiai suklydau, bet laiko neatsuksi.

-          - Tapyti ?

-         -  Laisvai.

-         - Tavo pirmas darbas bus paskirtas rytoj.

-          - MYLIU TAVE !!!  - puoliau tiesiai Zaynui į glėbį. Jis pats pirmas žmogus man padėjęs. – Kaip galiu tau atsidėkoti ?

-         -  Na, jei nori... – jis krimtelėjo lūpą. – gali man padėti padaryti saldainių su uogomis vestuvėms.  Gavau milžinišką užsakymą.

-     - Žinoma. – suplojau rankomis ir įbėgau į virtuvę.  Kuklios virtuvėlės spintelės lyg nubarstytos įvairiausių rūšių šokoladais. Norėjosi visus paragauti, bet susilaikiau.

Netrukus su Zaynu pradėjome darbą.  Kai baigėme saldainius vestumės, patys nepastebėjome kaip  pradėjome kažką gaminti. Turbūt jau naktis, bet čia, su Zaynu, man velniškai gera. Kai atmosfera įkaito jis nusimovė parškinius ir toliau gamino saldainius. Deja, man jau taip nebesisekė. Neatitraukiau akių nuo jo kūno. 

Jis pastebėjo, jog žiūriu į jo kūną ir priėjo arčiau.

- Tą patį gali padaryti ? – prikimusiu balsu tarė jis.  O Dieve. Pati nepajutau kaip nusimoviau palaidinę.

Jau netrukus visas šokoladas gulėjo ant žemės ir Zaynas mane užkėlęs ant stalo pradėjo karštai bučiuoti. Pasiilgau jausti vyriškas rankas aplink save ir šiltus bučinius nuo kurių jaučiuosi saugi. Nuo stalo atsidūriau ant raudonos sofos. Mano šortukai ir jo džinsai mėtėsi kažkur kitur. Jo ranka slydo mano koja ir lūpos švelniai žaidė ant lūpų. Netrukus jis įsiskverbė į mane. To jausmo niekada nepamiršiu. Joks vyras su manimi nebuvo toks švelnus ir tuo pačiu žinantis ką daro vienu metu....

   Ryte pabudau ant tos pačios sofos tik Zayno šalia nebuvo. Praėjusios nakties įvikiai grįžo ir šypsena norom nenorom įsižiebė mano veide. Suradus jo maikę atsikėliau nuo sofos ir gan sunkiai paeidama, bet kuo tyliau nuėjau į virtuvę. Ten jį ir radau. Stebėjau jį. Tos stiprios rankos gamino saldžius pusryčius ir rimta veido išraiška jį darė tik dar seksualesniu.  Tyliai įėjau vidun ir iš už nugaros apkabinau jį.

- Labas rytas. – sužnibždėjau į ausį. Jis apsigręžė ir savąsias lūpas rado ant manųjų. Jo saldūs bučiniai mane svaigino. Jaučiu, jog mes santykiu nepaliksime vienoje naktyje.

- Gaminu kai ką ypatingo tau. – jis parodė į stalą, kur gulėjo širdelės formos juodo šokolado saldainiai. Paėmęs vieną širdelę jis ją įdėjo man į burną. Skonis buvo nuostabesnis tai nuostabus.

- Ką manai ?

- Pasaka. – ir jis pabučiavo mano saldžia nuo šokolado lūpas.

Po kiek laiko nustoję kalbėti vienas apie kitą sutvarkėme kavinukę ir ją atidarėme.  Šiltas pavasarinis vėjas vis įeidavo vidun, o pro didelius langus ir baltomis užuolaidomis skverbėsi saulė.  Zaynas atėjo su didelia dėže pilnų dažų ir teptukų.

- Turbūt vakar eidama pastebėjai kokios nepuošnios pagrindinės durys ir langinės. Parodyk man ką moki.

Išėjau į lauką ir pasidėjau dažus ant laiptų. Senos, baltos durys tikrai netraukė lankytojų, o langinės išvis atrodė kaip po pasaulinio karo.  Susiradus kopečias ir atsidarius keletą dažų pasilipau ir mano galvon šovė nereali įdėja. Teptukas lyg užburtas pats vaikščiojo po duris.Galvojau apie dieną su Zaynu, savo praėjusį gyvenimą ir naują jo pradžia. Aplink mane pradėjo vaikščioti žmonės ir žiūrėti ką darau. Netrukus susirinko visa minia, bet aš tęsiau darbą. Baigus duris perėjau prie langinių ir jas greitai užbaigiau. 

    Pirmą kart atsisukus į minią jie visi pradėjo ploti. Neliko ką daryti, tad aš tik nusilenkiau.  Atsitraukus nuo durų supratau kas juos sužavėjo. Orandžiniame, raudoname, geltoname vakaro fone matėsi Eifelio bokšas ir namų stogai aplinkui. Langinės vis tamsėjo į naktį. Ir viską sukūriau aš. Vėl apsisukau į minią ir sulaukiau šimtus pasiūlimų kąnors jiems nutapyti už gerą sumą. Užrašinėdama visiems savo numerį pajutau pažįstamo žmogau kvapą šalia. Lyg praeities šmėkla jis stovėjo visai šalia manęs. Pakėlus akis pamačiau žalsvai melsvas akis žvelgiančias į mane. Jis pasikeitęs. Plaukai, šypsena, apranga. Jis kitoks. 

- Madi ? – jis vos girdimai paklausė.

- Lou? – greitai vėl atsisukau į minią, atsiprašiau ir pasiųliau ateiti vėliau.  Atsitraukiau nuo Louiso. Jis negali būti šalia. Vos nesugroviau jo gyvenimo ir dabar man jo mažiausiai reikia. Apsisukau link durų kur stovėjo Zaynas ir rimtai stebėjo situaciją. Įbėgau į vidų pro jį ir Louisas mane bandė vytis, bet Zaynas jo paprašė nelįsti. Louisas jo prašė lyg jie būtų pažįstami, bet Zaynas vistiek liepė nelįsti. Taip mandagiai ir švelniai. Kavinėje esantys žmonės nusekė mane akimis tai nubėgau į tualetą ir ten užsirakinau. Pratrūkau.

What Doesn't Kill You Makes You Stronger

Chapter 2.




   Negalvodama vėl užsidegiau cigaretę. Žinojau jog žudau save ne tik iš vidaus, bet ir iš iššorės. Deja, kad ir kaip kartais norėjau to atsikratyti negalėjau. Visas mano gyvenimas buvo dietinė kola, cigaretės ir alhoholis. Daug kas pasakytu: Tau tik 21 metai, tavo visas gyvenimas gali nueiti veltui. Mirsi jauna, be meilės ir be šeimos. Ačiū Dievui, jog nėra tokių žmonių kurie taip sakytu.


   Prieš akis gulėjo baltas popieriau lapas. Nepiešiau jau kelerius metus. Pamiršau tą magišką jausmą, kai pieštukas lyg nevaldomas keliauja po popierių ir kuria meną. Norėjau savo pilnoje įdėjų galvoje surasti pasimetusi rubiną kuris kuria tuos žmogiškus stebuklus. Kartais žiūriu į lapą ir akimis piešiu vaizdus, bet baltas ant balto argi matosi ? Gan nedrąsiai paėmiau pieštuką ir lėtai pridėjau prie lapo. Dvejojau. Turbūt mano įgūdžiai jau seniai išnykę taip kaip majai. 
Lyg kulka į mintis šovė vaikinas sutiktas gatvėje. Taip, ta šokoladinė oda ir balsas. Tikrai ne amerikietis, bet velniškai žavus. Nepajutau, kaip galvodama apie jį pradėjau piešti. Iš šviesaus silueto gavosi stilingai apsirengęs vaikinas. Lygiai toks pats kaip Zaynas. Negalėjau patikėti tuo ką mačiau. Dalelė manęs grįžo į šią žemę. Vėl galėjau matyti vaizdus ir juos perteikti. Iš to džiaugsmo užgesinau cigaretę ir išbėgau į balkoną. Vėsi vakaro gaiva taršė ir taip susitaršiusias garbanas, Bruklino šviesos skaidriai apšvietė vakaro tamsą ir triukšmas nuo gatvių sukėlė jaukius prisiminimus kaip su Louisu mėtydavome kiaušinius ar arbūzus. Pajutau ant skruosto vienišą ašarą, kuri lėtai nuriedėjo iki mano lūpų. Iš gretimo balkono girdėjosi Video Games ir tai tik dar labiau sužadino mano emocijas iš miego. Senai neverkiau.  Emocijas laikiau savyje, nes žinau, jog pravirkus galiu verkti keletą valandų. Susmukau ant šaltų balkono grindų. Nekenčiau to ką padariau ir darau. Atsisakiau draugų pagalbos, o tuo labiau kažkada man buvusio brangaus žmogaus meilę. Pamiršau, jog galiu piešti ir dainuoti. Turbūt dabar taip nebesugebėčiau arba skambėčiau kaip Wiz Khalifa. Nors tik jo dažniausiai ir klausau. 


   Atsikėliau nuo kažkokios erzinančios melodijos tam pačiame balkone. Šilti saulės spinduliai žaidė ant mano rankų. Akis skaudėjo nuo ašarų, galva plyšo iš skausmo.. Nereikėjo atsiversti to kvailo albumo kurį gavau per paskutinįjį švęstą gimtadienį. Patys brangiausi ir gražiausiai atsiminimai buvo sudėti į tą rudą, storu viršeliu ir užrašu ' Madeleina ' albumą. Verčiau jis būtu pavadintas ' FML '... Dingo visas mano gyvenimo optimizmas. Nebemačiau jame nei prasmės, nei džiaugsmo. Žemė lyg didelė juoda duobė iš kurios išlipti reikia kopėčių, bet mano kopėčios neturi laiptelių.  
  Lyg bandydama surasti raktelį nuo dėžės kuri būtu pilna laiptelių, visus narkotikus nuskandinau tualete, alhoholį ir cigaretes išnešiau į lauko šiukšledėžę. Bus sunku, bet arba dabar, arba niekada. Kas tavęs nenužudo, padaro tave stipresniu.

Somewhere In Brooklyn

Chapter 1.


  
  Iki šiandienos turėjau viską. Geros širdies vaikiną, nuostabius draugus, tėvų pasitikėjimą, stipendiją į koledžą studijuoti aukštąją madą. Gyvenimas pasikeitė per nelemtą vakarą kai įklimpau į narkotikus ir alhoholį. Dar ir dabar sėdžiu netvarkingame, dūmuose paskendusiame bute Brukline. Saulės šviesos ir gaivaus oro nejutau kelis mėnesiu. Nedrįstu dieną rodytis žmonėmis. Nebebuvau ta pati Madeleina Langdon. Apgaudinėjau pati save įtikinėdama, jog be narkotikų neišgyvensiu. Į mintis sugrįžo gražios senelių fermos Nešvilyje vaizdai, tėvų būsto Majamije... Atsikėliau nuo lovos. Galva svaigo lyg po geros dozės oro be deguonies. Spintoje susiradau trumpą rausvą suknelę ir rudą paltą. Įsispyriau į rudus auliukus, užsidėjau tamsius akinius ir ant galvos užsimaukšlinau kepurę. Bijodama atidariau namų duris. Pirmą kartą po tiek laiko vėl išeisiu į dienos šviesą. 
  Gatvės pilnos geltonų taksi, šaligatviai į darbą skubančių žmonių, dangus stogus siekenčių spindulių. Lėtai ėjau gatve. Žmonės aplinkui stumdėsi, bet man nerūpėjo. Mano tikslas buvo Bruklino tiltas, o visą kitą tik siemkės besimėtančios ant žemės. Skaudu eiti tomis pačiomis gatvėmis kuriomis kažkada vaikščiodavau su Sandia ir Hadia. Siaubdavome parduotuves ir kabindavome pirmą pasitaikusį vaikiną.  Deja, dabar jie visi mane atstūmė. Nieko neturiu. Esu niekas. Neegzistuoju.


  Visu grožiu vėl išvydau Brukliną. Nuo tilto jo aukšti dangoraižiai nyko rūke, o žuvėdros ant turėklų erzino einančius žmonės. Pasigrožėjus vaizdu kurio pasiilgau labiau nei pačios savęs apsisukau, bet atsitrenkiau į vaikiną. Jo visos knygos nukrito ant šlapio šaligatvio.
" O blem.. Labai atsiprašau. " Tą akimirką man nerūpėjo jog nusikeikiau prie nepažįstamo žmogaus, tiesiog norėjau atsiprašyti.
" Tai tik senienos. " Jis tarė ir pakėlė savo akis. Spalvos lyg pieniškas šokoladas oda, žemės tamsumo akys, tobulai sušukuoti plaukai.. Net nustebau, jog šio vaikino niekada nemačiau ankščiau.
" Aš Zaynas. " Jis nusišypsojo ir atkišo savo laisvą ranką. 
" Madeleina. " Paspaudžiau jo ranką.
" Tu prancūzė ? "
" O atrodo ? "
" Iš vardo - taip, iš išvaizdos - ne. "
" Tada aš esu new york'ietė su prancūzišku vardu. "
" Ir be galo žavi... "
" ... Bet susigadinusi gyvenimą. " Supratau jog jis net mano veido nematė, todėl pasirodžiau žavi. Bent jau jis manyje matė senąją Madeleiną.
" Mes dar susitiksime ?? " Nutraukęs tylą paklausė Zaynas.
" Jei tik panorėsi. "
" Kur galiu tave rasti ? "
" Brukline. " Šyptelėjau, atsukau jam nugarą ir nuėjau. Žinojau, jog jis manęs ieškos šiame velniškai dideliame rajone.